Pirmas sakinys Donaldo Normano knygoje “The Design of Everyday Things” (2002 metų leidimo įžangoje) sako kažką apie surastas “Normano duris”. Be abejo, dar neperskaičius knygos man tas sakinys sukėlė WTF (tikrai ne KPŠ) reakciją. Deja, turiu pripažinti, kad Normano durų pasaulyje tikrai yra per daug…

Šeštadienį būtent tokias duris pastebėjau Dublino oro uoste:

Nuotraukoje matomos iš viso trejos durys – vienos į lauką, ir dvejos į pastato vidų. Per vidurį (apskritimas) yra vienas įrenginys, kuris patikrina magnetinę (?) kortelę ir kodą. Atrodytų viskas tvarkoje, ar ne? Belaukdamas savo skrydžio į Vilnių pastebėjau vargšus Ryanair stiuardus bandančius patekti į pastatą. Jie atrodė tikrai pavargę (matyt anksti kėlėsi ir daug dirbo). Ir jie tikrai vargo norėdami patekti į vidų… Stiuardas savo kortelę per aparatą braukė ir kodą vedė mažiausiai penkis kartus ir po to bėgdavo tai prie vienų, tai prie kitų durų bandydamas jas atidaryti.

Akivaizdu, kad ant aparato nėra nurodyta, kurios durys atsidarys suvedus kodą. Turbūt nėra netgi pasirinkimo, kurias reikėtų atidaryti. Jeigu jis ir yra – žmogus po kelių valandų skraidymo tikrai jo nepastebėjo. Negana to, nuo aparato iki durų yra mažiausiai pusantro metro – iš kur žinoti, ar užteks laiko nubėgti ir patikrinti pro kur išeiti?

Vargšui palydovui pasisekė, kad jis buvo ne vienas – po kelių bandymų jis ir jo kolegė pasidalino pusėmis ir greitu judesiu sugebėjo ištrūkti lauk (ar gal įtrūkti vidun). Atsidarė kairiosios durys.