Gyveno kartą bomžas. Biednas buvo, neturėjo pinigų, šalo žiemą lauke.

Vieną dieną sužinojo, kad kai kurie butai būna neužrakinti. Gal dėl savininkų žioplumo, gal dėl to, kad pametė raktus – nesvarbu kodėl.

Nuėjo bomžas į laiptinę ir pradėjo tikrinti duris. Na ir rado atrakintas. Įėjo į vidų ir šiltai sau miega.

Juk tai nėra įsibrovimas į svetimą valdą, nes nu juk bomžui šalta. Ir tai nėra neteisėta, nes nu juk žalos tai jis nepadarė – išsimiegojo, neprišiko, išėjo. Butas vietoje, visi daiktai vietoje. Vagystės nėra. Žalos lyg irgi nėra.

Anglijoje, gi, žmonės, sakoma, daug uždirba. Todėl pas juos bomžai geriau gyvena. Prisirenka daugiau išmaldos, todėl gali miegoti nakvynės namuose. Todėl Lietuvoje bomžai tiesiog turi teisę eiti į svetimus namus ir ten miegoti.

Ir apskritai, bomžai turėtų įsteigti bomžų partiją, ir kovoti už teisę, kad visi žmonės paliktų duris atrakintas, kad jie galėtų ateiti ir miegoti kada nori. Nes na juk ne įsibrovimas į svetimą valdą ir visi turėtų turėt teisę miegoti svetimuose butuose.

Kai buvau jaunas ir gražus, skaičiau daug Agatos Kristi ir Artūro Konano Doilio. Erkiulis Puaro, Šerlokas Holmsas ir netgi Miss Marpl buvo mano didvyriai. Nesmerkit, prašau. Ir štai nuo penktadienio vakaro, ar gal tiksliau šeštadienio ryto, turiu progą pats pabūti vienu iš jų. Jeigu dar turėčiau CSI įrangą ir įvairių teisinių leidimų daryti ką noriu – būtų dar smagiau.

Kaip ten bebūtų – istorija savotiškai smagi, dar nepasibaigusi ir be abejo – jeigu turite kokios nors informacijos ar tai šiaip logiškai paremtų idėjų, prašau, pasidalinkite!

Žaidėjai

Aš (be abejo), mano pusbrolis Gedas, jo bendra-namė lenkė Anička (auka), kita bendra-namė lenkė Agnes, vagys, policija. Veiksmas vyksta Dungarvan’o (8000 gyventojų, 1000 lietuvių) “priemiesčiuose”.
(more…)